begalys

begalỹs, -ė̃ smob. (3^b) 1. kam visko maža, kas niekados nepasotinamas: Begalỹs žmogus norėjo daug turto turėti Č. 2. kas atėjęs per ilgai būna: Toks jau begalỹs – kad ateina, tai riogso riogso! Pnd. Svečiai begaliaĩ namo nevažiuoja, gaspadorius, gaspadinė labai aimanuoja (d.) Kp, Pnd; NS488. 3. užsispyrėlis, priešgina: Neprasidėk tu su juo – jis toks begalỹs, jo nepriveiksi Slm.